Avokadas nėra egzotiškas, jei jį suvokiate kaip rūpesčio gestą. Kai ant duonos riekės užtepate minkštą žalią minkštimą, jūsų kūnas tarsi pajunta: šiandien pradėkime švelniai. Tokie pusryčiai neperstimuliuoja, nepersistengia su medžiagų apykaita iki ribos, o tiesiog ją palaiko. Duona yra rupi, grūdėta. Jokių padažų, jokios druskos. Tik duona ir vaisiai. Ir to pakanka.
Avokado konsistencija tarsi sako: nereikia skubėti. O neskubūs pusryčiai yra dienos signalas. Kai pradedi ne nuo trūkčiojimo, o nuo lygybės, kūnas tau atsidėkoja pusiausvyra. Šis gestas kiekvieną rytą tarsi nustato ribą: aš nepasiduodu srautui, aš saugau savo pradžios erdvę.
